"A petition is a poem, a poem is a petition" - The Dreamers

2012 m. rugpjūčio 28 d., antradienis

paskambink man vidurnaktį.

prisimink paskutinį ir pirmą,
kur kažkur tarp puslapių
gyvenimas bėga.

ten užslėpti gyvenimai
jau seniai neberodo būtojo laiko,
taip pažįstamo man
ir taip pažinusio tave sapnuose.

telieka ištraukti sulaistytą puslapį,
tik nežinai, kokiu skysčiu,
sako, sūriu,
ir iš nutrintų hieroglifų išskaityti,
kad laukia ten,
sapnuose,
dar nepamestas bilietas. į praeitį.

kelionės trukmė numatyta tik tau
ir matuojama ilgesio matais.
po prisiminimą, į stotelę telpantį,
kad pakviptų ir grįžtų negrįžtamai.
nes sako, kvapas - vienintelis raktas,
rakinantis tavo atsiminimų skrynias.

skrynias, kuriose vis dar mėtosi dvylika skaičių,
kur ties dvyliktu baigiasi viskas,
tik ne naktis.

o tokiomis naktimis, aš lūkuriuoju skambučio
iš ten, kur dar tu.
grįšiantis ir sapnuojamas.

2012 m. rugpjūčio 12 d., sekmadienis

naktinis.


naktys ir vėl pradeda sunktis tirpdančiu šalčiu. iki gyvo kaulo įgrisęs prisiminimas - taip šalta, o taip nėra apkabinimo reikmės. taigi pasirenki toliau šalti.

į pabaigą einant laisvam kvėpavimui, tarsi laisvo kritimo būsenai, kol dar gali neskubėti skubėdamas ir apsidaręs pamatyt prancūzų tautybės moterį apnuogintais pečiais. kaip visgi pasidaro gaila, kad labiau myli vyrus...
o vienintelis pastebimas daiktas išlieka tavo rankų pozicija maldai. žinoma, ne dievo. nors tavo siela seniai jau man tapus dievybe.
šiais žodžiais dar kartą ir vėl galėčiau atkartoti akimirką, kai nutrūko apkabinimo poreikis, o šaltis dar giliau įsismelkė į vidų. į mano nuosavos dievybės vidų. į patį mane.

ir tada visos moterys, šventųjų veidais, ateis pasitikti likimo.
______________________________
apsinuogink prieš mano dievybe. prieš mane patį.