"apie Vilnių"

Rytoj jau niekur nebeneš. O šiandien glėbiais, gatvėmis, vyrai ir moterys. Skubotai ir gal kiek beprasmiškai. Gali eiti tarp žmonių ir rinktis gėles iš glėbių. Nes gal rytoj jos nuvys ir keliaus ten, kur iškeliauja bananų žievelės ir kavos tirščiai.Aš einu, brendu minioje. Ir šitiek ant žemės žiedlapių. Ir susirinkčiau visus, jei tik rankų nemindytų. Iš glėbių, vis po gėlę. Moterys šypsosi, o vyrai, nepirkę gėlių, lyg pametę galvas. Susirinksiu glėbiais ir prikrausiu pilną automobilį. Moteris su šitiek gėlių automobilyje. Ar ji turi tiek vyrų, ar... tiek moterų turi? Neturiu aš nei vyrų, nei moterų. Juolab mylimųjų. Susidovanosiu aš sau gėles. Moteris už vairo, kovo aštuntąją. O gal ras... su jau nuvytusiomis gėlėmis.

Fotografija:
Algimantas Kunčius. Reminiscences 103. Vilnius. 1983.
Nespalvota fotografija/ Black and white photo. 40 x 26,6 cm


parašyta kūrėjų akademijos metu. fotonovelė, toks dalykas yra.

bijau to, kuris gyvena po lova, nes nėra to, kuris gyentų joje.

trys stiklinės pieno, kai aš jo nemėgstu.
nes primena tai, kaip per pieno odą eina pirštai.
kai skaičiuoti apgamus nebėra nuodėminga.
pažinti, atrasti kas nepažinta.

neliesti to, kas kvepia kava.
ratais, aplinkui.
po vieną blakstieną,
per antakio linkį,
per skruostus ir smakrą.
neliesti, kas kvepia.

užmigti neleista, kur miega trys širdys,
nes dvi ši jų dužo ir šukės palieka.
ir slibinas grįžta. kur kvapas nenyksta,
vienintelis
amžinas
dilbiuose salsvas.
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _

kūno švelnumas, lūpų kampučiais,
per virpulio vedamą odą.
per tryliktą apgamą, sūrumą paduodantį.
ribą atskleidžia, kur nuodėmė leidžiasi pradedama.
lūpomis pažinu tave.

į vidų. kur lieka viskas.

kai devyniasdešimt antrąjį kartą, patikrinusi pašto dėžutę, grįžtu namo ir užrakinu paskui save duris, suprantu, kad kažkas nebe taip. ir kai ryt dar, keturioliktą kartą tądien, patikrinsiu ar niekas neatsiuntė to mažo popierėlio, įpakuoto į kitą popierėlį, pamažu ateis suvokimas, kad tikrai kažkas nebe taip. ir esu tikra, kad laiškus išsiunčiau teisingu adresu. bent jau tiek teisingu, kokį teisingą turėjau atmintyje. ir, kad pašto ženklas toje, o ne kitoje pusėje. ir viskas parašyta suprantamai. argi taip nesuprantamai atrodo žodžiai: "vėl. ilgu. laukiu."? nes man jie pasidarė tokie suprantami, kad kitokių aš nebe suprantu ir tik šie tegali suktis galvoje. ir tik jais aš tekalbu. galiausiai juk paskutinį kartą aš nueisiu patikrinti pašto dėžutės, tikėdamasi, kad ten guli pluoštas laiškų, kurie net byra, kiek jų ten daug. o aš paprasčiausiai jų nepastebėjau. tada galėsiu užsidaryti visam gyvenimui, už užrakintų durų. ir vėl kartoti. vėl. ilgu. laukiu. laukiu kol vėl galėsiu laukti ir nieko nerasti.

nusivylėliai su trupučiu dėmesio. tačiau vis tiek ilgesingai jo ieškantis svetimose lovose. vienišieji su gyvenimo apmąstymų nuglamonėtais veidais. dar jauni, bet jau seni vienas prieš kitą, nes nebereikia užmušti, pažinus paslaptį. vis laukiantys dėmesio. iš savęs. apsunkę kaip jų pačių veidai atgręžti į šešėlį. ir taip nuolatos, kol pritrūksta svetimų lovų ir vėlyvų rytų. kol pritrūksta ūžiančių traukinių ir rūkstančių smilkalų. iki tokio laiko, kai jau prisireikia tapti savo auka. bijoti savęs ir nuraminti raudonumu. ne vyno, ne šąlančių pirštų, ne plaukų.


kapinės.naktinės.laidoja ten.siekius savo.

tuščia
degtukų dėžutė
sudegė viskas
ir per brangūs jau
kadais sodinti medžiai
ir per gilūs
sieros katilai
įkritai
---
per giliai įkritai
neištraukt
neišbrist
tik padegt
suliepsnot
kaip pamokė mus..
---
susapnuot
neišeit
paskutinį ir pirmą
traukiniai aklinai
užstumti
gyvuliniai
---
aklinai jau užstumtos

ir degtukų dėžutės

neprimerksi sieros,
nepripils pagaliukais
---
išėjai
negrįžai
kaip sudegę degtukai

dar nepaliestas proto.
taškus sudeda Dievas.