guliu ant nugaros ir jaučiu kaip širdis daužosi. ji tai daro ne itin ritmingai, kaip ir aš kvėpuoju. nors veikiau atrodo, kad tai visai, ne aš, o kažkas kitas. kažkas be rankų, be kojų, be gyvybės, tik turintis kažkokias kažkieno mintis. ir visos tos mintys lekia tokiu beprotišku greičiu ir jos visos tokios nesuprantamos, tarsi galvotum kita, nesuprantama kalba. tarsi kokia astralinė kelionė, tik atsiskiria sąmonė ir pasąmonė, ir atrodo, kad nieko bendro tarp jų nėra.
ir kam gi rašomos tokios knygos, kurios pasiūlo paklausyti dainų ir perskaityti dar daugybę knygų? gali sakyt, kad šitaip dar geriau suvoktum knygą. ne. tik dar labiau pasimeti savyje ir nebe supranti kas yra kas.
vieną dieną mano širdis iššoks per gerklę. tikrąja to žodžio prasme. ir visos citatos savaime išnyks ir užrašų ir paraščių. ir niekas nebežinos kas buvo, ko ne, ir kas esu aš. (nes manęs net nebuvo.)
vieną dieną mano širdis iššoks per gerklę. tikrąja to žodžio prasme. ir visos citatos savaime išnyks ir užrašų ir paraščių. ir niekas nebežinos kas buvo, ko ne, ir kas esu aš. (nes manęs net nebuvo.)
p.s.mielai pasakyčiau, kad esu nuoga, bet juk tai būtų pernelyg intymu. tarsi iškrapštyti purvinas panages prieš visus. (visi - niekas.)