atodūsis

išleisti atodūsį,
egzistavimo žymę,
vienintelį įrodymą.

atodūsis - 
trapiausios būties
orientyras.

menkiausias pojūtis
kertiniu patampa,
užgoždamas bet kokią
trumpalaikę
emocijos išraišką.

reikia

reikia gyventi
toliau
su randais
ant riešo
ir ant kairiojo skilvelio

reikia išmokti
teisingai
prapjauti,
užsiūti,
pamiršti

reikia patalpinti
stimuliatorių - dūžiams
ašmenis -
kad eiti galėtum,
rizikuodamas prarasti,
ko dar nepraradai

reikia žinoti
tai, ko nežinojai
prieš tai

paskambink man vidurnaktį.

prisimink paskutinį ir pirmą,
kur kažkur tarp puslapių
gyvenimas bėga.

ten užslėpti gyvenimai
jau seniai neberodo būtojo laiko,
taip pažįstamo man
ir taip pažinusio tave sapnuose.

telieka ištraukti sulaistytą puslapį,
tik nežinai, kokiu skysčiu,
sako, sūriu,
ir iš nutrintų hieroglifų išskaityti,
kad laukia ten,
sapnuose,
dar nepamestas bilietas. į praeitį.

kelionės trukmė numatyta tik tau
ir matuojama ilgesio matais.
po prisiminimą, į stotelę telpantį,
kad pakviptų ir grįžtų negrįžtamai.
nes sako, kvapas - vienintelis raktas,
rakinantis tavo atsiminimų skrynias.

skrynias, kuriose vis dar mėtosi dvylika skaičių,
kur ties dvyliktu baigiasi viskas,
tik ne naktis.

o tokiomis naktimis, aš lūkuriuoju skambučio
iš ten, kur dar tu.
grįšiantis ir sapnuojamas.

naktinis.

naktys ir vėl pradeda sunktis tirpdančiu šalčiu. iki gyvo kaulo įgrisęs prisiminimas - taip šalta, o taip nėra apkabinimo reikmės. taigi pasirenki toliau šalti.

į pabaigą einant laisvam kvėpavimui, tarsi laisvo kritimo būsenai, kol dar gali neskubėti skubėdamas ir apsidaręs pamatyt prancūzų tautybės moterį apnuogintais pečiais. kaip visgi pasidaro gaila, kad labiau myli vyrus...

o vienintelis pastebimas daiktas išlieka tavo rankų pozicija maldai. žinoma, ne dievo. nors tavo siela seniai jau man tapus dievybe.

šiais žodžiais dar kartą ir vėl galėčiau atkartoti akimirką, kai nutrūko apkabinimo poreikis, o šaltis dar giliau įsismelkė į vidų. į mano nuosavos dievybės vidų. į patį mane.

ir tada visos moterys, šventųjų veidais, ateis pasitikti likimo.

______________________________

apsinuogink prieš mano dievybe. prieš mane patį.

kai pravirksti, matydamas kaip daugiatūkstantinė minia gieda „Lietuva brangi“, dainuoja „Baltą paukštį“ ir skanduoja LIE-TU-VA, suvoki, kad daina visuomet vedė ir ves į priekį.
visiškai nesvarbu ar tai tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt pirmieji, ar du tūkstančiai dvyliktieji metai... 

jausmų nuotrupos.

pykstu, kad jis pasirodė ir dingo, o žadėjo nebedingti pykstu, nes neturiu nei jėgų, nei kantrybės mokytis ar laikyti egzaminus tiesiog labai noriu nebūti čia pabūti kur nors kitur kur šilta kur nereikia mąstyti apie ateitį ir juolab, apie praeitį kur nereikia apsimetinėti kuo nesi kur galėčiau skaityti kiek tik noriu, gerti kavos kiek noriu ir valgyti kokį noriu maistą ir ilsėtis o naktimis sėdėti balkone, kur labai šilta,  įsijungus atiką, apraudoti visus, kurie išėjo ir pamiršo,  kad antuanas de sent egziuperi sakė, jog: esi atsakingas už tuos, kuriuos prisijaukini.  (visą gyvenimą, nes jie neturi gyvenimo be tavęs.) ir norėčiau ten, kažkur labai toli, būti trapesnė, negu, kad esu ar atrodau čia. nes būdama čia aš negaliu sau leisti taip širdį liejančiai graudentis.

pasiklydau savyje.

mokyklinė novelė

Šiandien eilinis birželio rytas, tik gal kiek per tvankus. Paprastai jau dabar leisčiau saulei glamonėti mano kojas, bet šiandien nusprendžiu pasilikti namuose. Pasislepiu nuo kaitros ir įsitaisau vėsioje verandoje, kur sudžiauti sniego baltumo skalbiniai. Reikėtų paprašyti, kad kas nors juos nukabintų, šitaip galėčiau stebėti sodą...

Nuo senos, pelėsiu atsiduodančios sofos pasiimu knygą. Tai vieną tų knygų, kurias gali skaityti neturėdamas ką veikti ir visiškai neapkraudamas galvos. "Lengvas skaitalas", kaip sakydavo mano sesuo. „Tądien lijo taip, kad regis net pats lietus nenorėjo sušlapti...“ - pradedu skaityti naują skyrių. Iš tiesų, tądien lijo taip, tarsi nei plačiausi skėčiai, nei jaukiausi namai negalėtų paslėpti nuo tos viską persmelkiančios drėgmės.

Kiekvieną birželį mes su seserimi išsiruošdavome į neilgą kelionę prie jūros. Apsistodavome name, kuris kadaise priklausė mūsų seneliams. Jau nuo pat vaikystės ten leisdavome savo gražiausias dienas, kurios dar ir dabar atmintyje turi tą kvapnų žalsvą atspalvį, tarsi iš senelio "Zenitu" darytų nuotraukų.

Pernykštis birželis pasitaikė kaitrus. Savaitė praleista prie jūros išvargino mūsų odą, taip pat kaip ir žemę, ištroškusią lietaus, todėl nusprendėme traukti namo, dar nesulaukusios septintosios dienos. Susikrovėme daiktus į automobilį ir patraukėme  namų link. Kelias buvo ilgas, todėl vairavome pamainomis, o nuobodulį žudėme skaitydamos garsiai:

-„Tądien lijo taip, kad regis net pats lietus nenorėjo sušlapti...“ - sulig šiais mano žodžiais prapliupo lyti gaivus lietus.

Iš pradžių džiuginęs lietus vertė sunerimti. Suvilgęs žemę ir nuplovęs dulkes jis vis stiprėjo ir palengva virto į audrą, tačiau nematėme reikalo sustoti... Dėl audros, kurį laiką negalėjome stabtelėti ir susikeisti vietomis su seserimi, todėl ji man leido pailsėti ir aš užsimerkiau. Panirau į tą malonų snaudulį, kuris užplūsta važiuojant automobiliu ir už lango lyjant lietui.

Mano snaudulį nutraukė smarkus smūgis, kurio supurtyta staiga mečiausi į priekį ir iš karto pajutau skausmą kojose. Vos galėdama pajudėti, labiau iš išgąsčio, nei iš skausmo, nukreipiau žvilgsnį ten, kur tikėjausi pamatyti seserį, tačiau mano baimės sklidinos akys išvydo tik stiklo šukes...

„Tądien lijo taip, kad regis net pats lietus nenorėjo sušlapti...“, o juk tai buvo tik eilinis, gal kiek per tvankus, birželio rytas...

mažiau kūrybinio proceso, nei įprastai.

giesmė.

aš raudu lyg pravirkdyta lakštingala,
neraudu, giedu sutemom.
ir neša vėjas tylą, šilumą nutildytą
ne jūron, ne bangon, miglon.

suspaustos gerklos trūksta, plyšta,
nenoriai sklinda atodūsis skardus.
kraujuojančioj krūtinėj žūsta
nebe lakštingala - žmogus.

kaip gerklos, taip suspaustos širdys
tylos narvuos auksiniuos,
paskandintos ežeruos

išeina tik giesmėm, netvirtos,
kur klausosi tik vėjas,
vienintelis, nepančiotuos laukuos.


p.s. plyštant širdis, įkvėpiant filmams, teliekant eilėms.

(nebe)bijau

kartais aš bijau vėjo, drebinančio langines.
bijau neišgirsti kaip paskutinį kartą atsidūsta mylimieji.
bijau išeiti nelaiku, kažką praleisti.
taip pat ir neišeiti laiku. pamatyti per daug.
bijau susitepti savo pačios mintimis.

bijau bijoti.

bijau praleisti kažką pro ausis, nes niekas nebekartos.
bijau grįžti ten iš kur atėjau. bet grįžtu.
tamsos, didelių šūnų ir skersgatvių bijau, kaip ir visi. tai vienintelės baimės, kurių nebijau. nes jų bijo visi.
bijau nueiti taip toli, kad neberasiu kelio atgal.
o tuomet teliks eiti. ir eiti. ir eiti. ir eiti. ir.. ir.. ir.

ir nebebijoti. nes negali bijoti ateities.
juk nežinai kas bus joje.

gyvenimo pelėkautai prispaudė uodegą.
nukirto užpakalines kojas.
ir vis tiek, iš paskutiniųjų, atsikišusiais danitimis sieki
to tariamo jauko.
kuris jau prieš amžius tebuvo laimės iliuzija.

laiškai į ten, iš kur negrįžtama

nežinia kiek kreipinių tau buvau prigalvojusi ir kiek lapų sugadinau, teparašiusi vieną eilutę. na, tai kas gi dabar rašo laiškus? gyvenimo filmas, juokinga.
kartu, argentinos, spygliai,o tada jau prisiminimai. netvarkingai, viesulo būdu, atsigula galvoje.
kiek nuojauta yra pajaučiamas toks mano nuspėjamas poelgis? kaip smarkiai mane pažįsti? kaip smarkiai aš esu aš, o tu esi tu.
tokios vasaros atneša virtines prisiminimų, „neteisingų“ prisiminimų, jaukiančių visą gyvenimo tvarką. prisiminimai persmelkti aitraus ir šilto kvapo. tavo kvapo.
mokymasis plaukti. tu.
naktys po žvaigždėmis. tu.
ir kiek dar telpa po tuo naktiniu, žvaigždėtu dangumi...
arbata.pokalbiai.prisiminimai.pokalbiai.juokas.pokalbiai.baimės.arbata.pokalbiai.apkabinimai.pokalbiai.arbata.baimė, o galiausiai žvaigždės ir tyla.
ir kas kartą lieka įspaudas, kuris retkarčiais šiek tiek apsineša, nusitrina, pasimeta, tačiau išlieka ten, kur ir turėtų būti. po kairiąja krūtimi.

„mieloji, visos pabaigos tik į naudą. mieloji, žinau, skauda.“