tuščia
degtukų dėžutė
sudegė viskas
ir per brangūs jau
kadais sodinti medžiai
ir per gilūs
sieros katilai
įkritai
---
per giliai įkritai
neištraukt
neišbrist
tik padegt
suliepsnot
kaip pamokė mus..
---
susapnuot
neišeit
paskutinį ir pirmą
traukiniai aklinai
užstumti
gyvuliniai
---
aklinai jau užstumtos

ir degtukų dėžutės

neprimerksi sieros,
nepripils pagaliukais
---
išėjai
negrįžai
kaip sudegę degtukai

dar nepaliestas proto.
taškus sudeda Dievas.

susipažinkime.

jei matau, kad kitapus ežero, prie miško, važiuoja traktorius, aš egzistencialistė? o jei jaučiu, kad sėdint ant betono, mano pirštai nesugeba lenktis nuo savęs, tai jau individualumas? ir bėgančių kačių kvėpavimas tampa toks užuodžiamas kaip krentančio lapo decibelų amplitudė. ir suvoki, kad kiekvienu vokų užmerkimu tavo išnykimas nenumaldomai traukiasi ir tu to negali sustabdyt. taip atėję tau pasako dievai, kuriuos tu, vieną po kito, trauki iš kišenių. ir visi jie be nuomonės, tik sutartinai kartoja, kad tu beprotė, ir todėl jie čia. visi tavo įsivaizduojami draugai miršta nebaigę šachmatų partijų, nes pats supranti, kad be jų negali gyventi.



šiandien ruduo ir mes geriam kavą, rūkydami prie nupjautų atsiminimų.

haliucinacijos nuo kavos.

guliu ant nugaros ir jaučiu kaip širdis daužosi. ji tai daro ne itin ritmingai, kaip ir aš kvėpuoju. nors veikiau atrodo, kad tai visai, ne aš, o kažkas kitas. kažkas be rankų, be kojų, be gyvybės, tik turintis kažkokias kažkieno mintis. ir visos tos mintys lekia tokiu beprotišku greičiu ir jos visos tokios nesuprantamos, tarsi galvotum kita, nesuprantama kalba. tarsi kokia astralinė kelionė, tik atsiskiria sąmonė ir pasąmonė, ir atrodo, kad nieko bendro tarp jų nėra.

ir kam gi rašomos tokios knygos, kurios pasiūlo paklausyti dainų ir perskaityti dar daugybę knygų? gali sakyt, kad šitaip dar geriau suvoktum knygą. ne. tik dar labiau pasimeti savyje ir nebe supranti kas yra kas.
vieną dieną mano širdis iššoks per gerklę. tikrąja to žodžio prasme. ir visos citatos savaime išnyks ir užrašų ir paraščių. ir niekas nebežinos kas buvo, ko ne, ir kas esu aš. (nes manęs net nebuvo.)

p.s.
mielai pasakyčiau, kad esu nuoga, bet juk tai būtų pernelyg intymu. tarsi iškrapštyti purvinas panages prieš visus. (visi - niekas.)

kas nuplėšė visus kalendoriaus lapelius?!

"mama, na, dar penkiolika minučių... ne..." kažkas pažįstamo? kvepia tuo dalyku, kurio pavadinimo kol kas dar nenorit minėti? būtent, draugai. vardan šventos ramybės ir bijodama išvysti piktus veidus prie parduotuvės durų, aš aiškiai nepareikšiu, ką turiu omenyje.

viskas po truputį kvepia "tais dalykais": drėgnas, žvarbus oras; vadovėliai ant lentynos; nauji gražūs sąsiuviniai; "išsilygink uniformą!"; tušinukų ir pieštukų paieškos; bandymas jau dabar keltis ir gulti truputį anksčiau (ar užmigti 3:42 nakties ir nubusti 12:16 dienos, yra pakankamai anksti?).

dar baisiau yra tai, kad galvoje vis kirba ir ramybės neduoda mintis: "aš nieko gero nenuveikiau per šią vasarą". Ar tik man vienai ši vasara, dėl kažkokių ypatingų priežasčių, turėjo būti išties ypatinga? Nes vasaros pradžioje tik ir tegirdėjau: "na, šios atostogos bus įspūdingiausios, geriausios, įsimintiniausios"ir kitokios -iausios. tačiau galvoje perkratę visus įvykius tikriausiai nerastume nieko kas galėtų išskirti šią vasarą iš kitų.. ir greičiausiai jūs klystat! visos maudynės, naktinėjimai, žvaigždžių stebėjimas, daug išgertos kavos ir arbatos, peržiūrėtų filmų, ir tai tik pradžia viso sąrašo, tad gal šiemetinė vasara buvo visai nebloga? nepaisant liūčių, karščių, gąsdinančios perkūnijos ir kitų oro permainų. nepaisant to, kad ji "kaip visada" per trumpa.
oi, atsiprašau, ką sakot? ar tik jūs neapsiskaičiavot? išties? mes dar turim net 3,5 dienos, šios nepasibaigusios, smagios ir dar ganėtinai pošiltės vasaros! tad išsitraukite savo dviračius, arbatos puodelius ir knygas, spalvotas kreideles ir nesidėkit megztinio, nes... mes švenčiam vasarą. :}

labai asmeniška.

bet kokios liūtys negali nuplauti dabartinio mano šėlsmo ir lūkuriavimo viduje. dar trys vasaros. trys beprotiškos vasaros. ir nesvarbu, kad 2/3 pasaulio mano, jog tai absurdas, naivi idėja ir nesąmonė. tik vairuotojo teisių, tik automobilio ir santaupų, tik, tik, tik...
optimizmas liejasi per kraštus siekdamas pereiti siauriausius bulvarus, užuosti kavą ir pašokti gatvėje grojant patefonui. klausytis stebuklingo balso išryškinančio priebalses. žavingai nužingsniuoti grindiniu ir stebėti daugelį kojų iš lauko kavinės, kurios kėdes aplenkia tūkstančiai kvapų ir balsų. naktimis nemiegoti, įspūdžiams neleidžiant užmigti.
net negaliu nusakyti kaip visa tai turėtų būti nuostabu, nes niekada negalėjau to patirti. tegaliu paslaptėlėmis tikėtis šiurpulių, vos tik išvydus tai, ką tikiuosi išvysti, užuodus tą geltoną atspalvį nuotraukose ir sukikenti tarsi ir tobulo prancūziško filmo.

saldaus draugai,
staklininko dukra.

P.S.
nes avis ir briedis užuodžia stipriau nei žmonės.

o tu moki...?

Visu tuo domėtis pradėjau su draugučiais pažiūrėjusi "Stay" ("Pasilik"). Filmas iš esmės turi dvi siužetines linijas, kurios susipynusios tarpusavy. Vaikinas vairuoja automobilį kuriame sėdi jo tėvai ir mergina, jiems belekiant Bruklino tiltu sprogsta automobilio padanga ir keleiviai žūsta. Štai nuo šios akimirkos prasideda antroji siužetinė linija, kuomet viskas jau vyksta ( taip nusprendėme paskaitę komentarus ir šiek tiek pamąstę) vaikino sapne. Nenoriu atskleisti viso filmo, nes pradėjus pasakoti užsivesiu ir nebežinosiu kur nutraukti, tad tiesiog siūlau pasižiūrėti.

Aš prieš žiūrėdama filmą jau žinojau keletą jo paaiškinimo versijų, tad tai nesukėlė TOKIO efekto, bet iš esmės neužtenka pažiūrėti vieną kartą. Į filmą reikėtų gerokai pasigilinti ir ypač atkreipti dėmesį į detales, tai kas dedasi už veikėjų nugarų, žymėtis tam tikras frazes, bandyti "suvesti galus". Tačiau tikrai nesiūlau to daryti žiūrint filmą pirmąjį kartą, nes iš pradžių viskas atrodo ganėtinai painiai. Visgi tai nėra filmas skirtas plačiajai auditorijai ir jei jūs šiandien norite pasižiūrėti komediją, net nesistenkite suprasti šio filmo. Tiesiog vieną vakarą (arba rytą) paskirkite laiko pasigilinti, ir peržiūrėkite.

Taigi, norom nenorom perėjau į filmo apžvalgą ir visiškai atitolau nuo tikrosios temos. :) Peržiūrėjus filmą įsigeidžiau šiek tiek pasidomėti sapnais, o tiksliau tai jų valdymu, arba trancmalinėmis kelionėmis.
Kadangi dar neturėjau progos nubėgti į biblioteką ir pasidomėti literatūra apie fiziologiją bei sapnus, tai pasitelkiau tetulės gūglės pagalbą ir šiek tiek apsišviečiau.

Pasirodo, sapnų valdymas yra visiškai realus ir neišgalvotas dalykas, paprasčiausiai tam reikia daug praktikos. Atradau keletą patarimų pradedantiesiems, norintiems lavėti šioje srityje.

Pirmiausia reikia "prabusti sapne", t.y. suprasti, kad sapnuojate. Šitai galima padaryti išvydus save, savo kūno dalį ar kažką neįprasto, kas realybėje nelabai įmanoma. Patariama vos tik pasibaigus sapnui pasistengti prabusti ir jį pasižymėti. Vis žymint sapnus ir juos lyginant tarpusavy gali išryškėti tam tikros detalės, kurios ir būtų jūsų "raktas" į sapno valdymą. Žinoma, jei jūs sapnuodami jau tarsi ir pasieksite sapno valdymą, o jums per kelią perbėgs rožinė katytė, jūs galite pamesti savo realių minčių giją ir vėl paleisti sapną iš rankų.

Dar vienas patarimų, tai pratimas jūsų realybės pojūčiui lavinti. Bent jau porą kartų į dieną reikia sau užduoti klausimą: "Ar visa tai kas mane supa yra realu, ar aš nesapnuoju?", žinoma, atsakymas bus: "Taip", tačiau tai padės susivokti sapne. Taip pat, kas keletą valandų pravartu suskaičiuoti savo pirštus, patikrinti ar visos jūsų kūno dalys yra vietoje, kadangi sapnuose pasitaiko tokių atvejų, kuomet jūs atrodote, ne taip kaip tikrovėje.

Kol neturiu daug literatūros ir nesu apsiskaičiusi teta, negaliu daug postringauti, tačiau vos tik radusi laiko nubėgsiu į biblioteką ir pasidomėsiu daugiau.

Tai tiek,
pasapnuokit!
staklininko dukra.

kai nelyja, mes pakuojam vėją!

Labai malonu, kad kažkas vis dar lankosi šičia ir paskaito mano sumaigytus įrašėlius. Kaip matote, mano blogas šiek tiek pasikeitė. Žinoma, ne kardinaliai ir ne tiek, kad jo neberašyčiau. :) Atlikus šiokią tokią apklausėlę supratau, kad derėtų įkelti keletą savo terlionių-paišalionių, bet apsidairiusi susinervinau - namuose neturiu "scanerio", o bet, tačiau, labai pasistengsiu susivekti ir įkelti šį bei tą.

Ne per seniausiai apturėjau didelio smagumo pakuoti vėją. Kas domėjosi šiuo reikalų, ar netgi jį išbandė, žino kokia tai atrakcija. :) Visam vakarui užteko juoko, krykštavimų ir burbulų "apkabinimų", tad įkėliau kelias nuotraukas jūsų akelėms pasidžiaugti ir šiokiam tokiam pavydui sukelti. >:D

užfiksuota sprogimo akimirka


ašai labai susikaupęs :)

Jei norit pabandyti patys, receptas labai paprastas:
- Minkšto (distiliuoto) vandens (2,5 L).
- Glicerino (150 ml),
- Indų ploviklio (0,5 ml), geriausiai tam tinka “Fairy” su citrinos kvapu
- Kukurūzų krakmolo (3 šaukštai),
- Sodos (1 šaukštas)

iš šitiek išeina trys litrai tirpalo, tad smagumo turėsit visam vakarui.


Tai tiek,
saldaus,

staklininko dukra.

Jo užrašai. III

"Man patinka žiūrėti į ją. Žiūrėti kaip rytais per jos smakrą teka kavos lašeliai, nes ji taip ir neišmoko gerti neapsilaistydama. Matyti jos mažutes, smulkutes rankas virkdančias akordeoną balkone, pagal Amelijos melodijas. Gėrėtis jos vakariniu jaukumu, kuomet ji susisuka į žydrą, mano dovanotą, kimono ir sėdėdama ant grindų džiaugiasi saulėlydžio ir mano rankų žaismu ant jos veido. Klausytis jos naktinio džiazo, kai nemiga aplanko jos namus ir virkdo jos širdį. Man patinka. Patinka, kai galiu juostelinėje muilinėje užfiksuoti jos jaukumo akimirkas, kuriomis nuklijuota mūsų miegamojo siena. Žaviuosi jos gebėjimu virkdančiai nusišypsoti, kai sėdi balkone ir laikai ją ant kelių. Stebėti kaip ji juokiasi kas kartą skaitydama savo vaikystės eilėraščius. Gėrėtis kaip ji švelniai, nosies galiuku glosto miegančios katės pilvelį. Jausti jos virpančius pirštus ant, lygiai taip pat virpančių, mano vokų. Šypsotis matant jos rankomis tekančias sultingo apelsino sultis, ir gėrėtis jos veide atsispindinčiu rūgštumu, kuris švelniai nutvilko jos ryte arbata nusidegintą liežuvį..." - šitaip rašė kažkoks nepažįstamasis savo moteriai ir per klaidą gavom jo laiškus. Perskaitę ilgai šypsojomės kol galiausiai supratom, kad mes ne vieni tokie.

Jo užrašai. II

Ji vėl, gulėdama ant vonios grindų, stebėjo mažus žalsvus drugelius, kuriuos praeitą vasarą paišėm ant lubų. Ji visuomet mėgo niūriais rudens vakarais užsidegti ten žvakes ir iki išnaktų stebėti ant lubų plazdenančius drugelius.Tačiau niekaip negalėjau suprasti ką ji daro dabar... buvo vidurvasaris.

-Aš noriu palėpės... - sušuko ji man, verdant virtuvėje arbatą.
-Mes negalime kaskart tau panorėjus keisti gyvenamosios vietos... Juk negalėtum palikti drugelių.
-Aš nenoriu kitur kraustytis. Aš tik noriu palėpės... Tokios su voratinkliais ir dideliu langu. Pro kurį šviečianti saulė apšviestų nenuvalytus voratinklius.
-O nenori pasiskolinti palėpės iš kaimynų? Juk ji puikiai tiktų. Vis tiek niekas jos nenaudoja, - nudžiugau praskaidrintas minties.
-Ne. Tada geriau visai neturėti palėpės. Jos būna arba nuosavos arba svetimos. O svetimos jos - šaltos, pilkos ir nekvepia mėtų arbata,- svajingai tarstelėjo ji.
Girdėjau kaip ji pakyla nuo grindų, užmeta akį į veidrodį ir nusišypsojus sau pačiai, o gal mano klausai, nutapena iki virtuvės ir įėjus paklausia ką veikiu.
Ir puikiai žinau, kad mes niekuomet neįsigysim palėpės, nes jų niekas mums neparduos vien tik už svajingus veidus ir du kibirėlius žalsvų dažų - drugeliams.

Stebėjau jos rankomis tekančias gaivaus apelsino sultis. Ir gėrėjausi jos veide atsispindinčiu rūgštumu, kuris švelniai nutvilkdavo jos ryte arbata nusidegintą liežuvį. Vėl panorau daryti tai.
-Eime, ant kilimo... Aš noriu pasekti tau dar vieną pasaką,- paslaptingai tarstelėjau aš ir nusigavęs iki didžiojo kambario atsiguliau ant kilimo. Ji atėjo paskui mane, visur laistydama apelsino sultis. Lėkštelę su apčiulptomis apelsino žievelėmis pastatė ant grindų ir atsigulė šalia. Aš giliai įkvėpiau ir pradėjau:
-Kartą... - ji suurzgė iš nepasitenkinimo, kad taip nuobodžiai prasideda pasaka, - ...gyveno karalius. Jis valdė žvaigždes ir vėjus. Ir leido įsakymus saulei tekėti ir leistis... - Ji pasisuko į mane ir parėmusi ranka galvą įdėmiai įsispoksojo, tačiau aš likau kaip gulėjęs, - ... ir šitas karalius ėjo kartą keliu, ir rado ėriuko pėdą. Norėjo ją ant delno paimt, bet subiro pėda. Ir senas sulinkęs karalius verkia dabar prie ėriuko pėdos...
Staiga ji pašoko nuo grindų, išversdama lėkštelę su žievelėmis ir sultimis:
-Aš nenoriu klausytis šitos kvailos pasakos!- vis šaukė ji, o aš bandžiau piktomis veido išraiškomis (kurios iš tiesų atrodė labai kvailai) nutildyti ją. - Tavo pasakos kvailos, nesuprantamos ir aš nenoriu jų klausytis, - kartojo ji.
Aš tik pakilau, iš virtuvės atsinešiau rankšluostėlį ir išvaliau apelsinų dėmę ant kilimo. Ji stumtelėjo mane ir aš parvirtau aukštielninkas.
-Kodėl man ją pasakoji? - nuo ašarų prikimusiu balsu klausė ji.
-Nes ir tu subyrėsi. Ir senas karalius verks... - ištariau, nesuprasdamas ką sakau.
-Tu ne karalius! - priešgyniavo ji.
-Užtat tu - ėriukas, - šitai pasakęs atsistojau ir išnešiau lėkštelę į virtuvę.
Ji niekada nesupras, kodėl ji ėriukas, o aš karalius, nes niekada nemokėjau dorai paaiškinti. O juolab, sekti pasakų.

Jo užrašai.

- Noriu! - su apsimestiniu įsiūčiu šuktelėjo ji iš balkono ir pajutus, jog darosi pernelyg vėsu vienu chalatėliu, įlingavo į kambarį.
- Negi vėl? Aš pavargau, man nusibodo... - vartydamas akis kritau ant nedidukės sofos.
- Noriu, supranti? - įsakmiai pareiškė ir nuėjo į virtuvę. Grįžusi ji į kambarį atnešė tą klaikų stiprios žalios arbatos kvapą, o aš tik nepatenkintai suraukiau nosį.
Patogiau įsitaisiau ant sofos palikdamas vietos ir jai, tačiau ji kaip visada klestelėjo ant žemės, prie mano kojų.
- Kodėl tu tai darai? Aš visuomet tau palieku vietos šalia... - paklausiau, kaip ir kasdien jau žinodamas jos atsakymą.
- Aš esu tavo tarnaitė, ir tebūnie man pagal tavo valią, - progiesmiu suvapėjo ir mudu nusijuokėm.
Tyliai krenkštelėjau susigėdęs:
- Juk taip buvo jau šimtus kartų, negi tikrai nori? Nepabodo? - ji tik energingai papurtė galvą ir nusišypsojo apnuogindama dantis.
- ...Aš labai mėgstu rudenines darganotas dienas... - atsikvėpiau, ir pamatęs nepasitenkinimą jos veide nustebau. - Juk viskas kaip visada...
-Tai ne tai, ko aš tikėjausi, - ji pakilo ir, šiek tiek iš nusivylimo pakumpusiais pečiais, sunkiai nutapsėjo iki virtuvės.

Niekada nesupratau, kodėl kas kartą, kai aš tik pradedu sekti pasakas ji susinervina ir išeina. Juk jau turėjo suvokti, kad niekada negalės išgirsti jų tokių, kaip ankščiau...
Ji vėl viltingai iškišo galvą pro duris, tačiau aš tik abejingai žvilgtelėjau ir nuėjau į balkoną. Kitapus gatvės, kitame aukšte, kažkur kitur tik ne čia, kažkas taip pat stovėjo balkone ir pūtė mažus garų kamuolėlius sumišusius su dūmais, bet šį kartą tai man nebuvo taip svarbu. Mačiau, kaip gretimame balkone, aptvertame žalia tvorele, stovi du panašūs į mus. Jis priėjo jai iš už nugaros ir stipriai apkabinęs kažką murmėjo į jos garbanotus, raudonus plaukus.
- Negražu žiūrėti kaip kiti myli, - pusbalsiu ištarė ji ir priėjus atrėmė kaktą man į nugarą. Aš pasimuisčiau ir tarsi suirzęs, tarsi patenkintas tokiu jos elgesiu, atbulom rankom sugraibęs atėmiau iš jos apklotą ir užmečiau ant jos pečių.
-Man nešalta, bet tu gali pabūti, - sumurmėjau ir priglaudžiau ją. Žinojau, kad ji nemėgsta šalčio. Tačiau man pernelyg patiko jos draugija. Dar minutėlę taip pastovėję nuslinkom į vidų ir įsitaisėm ant kilimo.
Šį kartą niekas nesėdėjo ant sofos. Paslapčia tikėjausi, kad gal ji vėl įsigeis pasiklausyti, bet ji tik atsišliejo į mane ir sušniurkštė nosimi.
Aš ją peršaldžiau. Vėl.

i like voyage...

"...sako, kad graužimasis dėl praeities - laiko švaistymas. Bet kas tuomet, jei tą praeitimi gėriesi..?" O aš sakau: "velniop, einam gerti arbatos iš termoso ir pūsti muilo burbulų!" Ir dar linksmiau būtų, jei linksma būtų ne man vienai.

tai tiek,

saldaus,
staklininko dukra.

P.S.
taip visai smagiai sėdžiu apsibarikadavusi kavos puodeliais ir laukiu, kol kas nors netikėtai paskambins ir galėsiu prapliurpti keletą visai nereikšmingų valandų, nutvieksiančių mažais saulės spindulyčiais. Dabar spurda toks keistas ketinimas/noras/abejonės dažais apsilaupiusi nežinomybė, gal kas nors nori gauti laišką..?

P.P.S.
Milky Lasers - Voyage *linksi galva ir niūniuoja*

P.P.P.S.
nervina, kad nebemoku rišliai rašyti. nervina. nervina. nervina. myliu tą nerišlumą, bet vis tiek nervina.

naktiniai pasivaikščiojimai po sunkiais vokais

naktiniai traukiniai. pirštai kvepiantys varške. skrydžiai debesimis. šnabždesiai per miglą. tušti kavos puodeliai. aptingusios akys nubėgusiu tušu. seni laiškai nutrupėjusiais kampučiais. sulūžusios spalvotų pieštukų širdelės. delnas kito delne. per garsiai grojanti muzika. gulinėjimai ant šaltų grindų. pamestos pirštinės. saulėti miškai. keisti, nespalvoti sapnai. nesklandūs pokalbiai už durų. prisiminimai iš būtojo dažninio laiko. balsai už nugaros, kurių paslapčia ilgiesi. nutrauktos stygos. pėdos ant aštrių akmenų. klavišai atiminėjantys pirštų nekaltybę. kaspinas ant šakos, plaikstomas vėjo. žaidimas kaladėlėmis.

Saldaus,
staklininko dukra.

P.S.
noriu namų palovės ir arbatos su pienu.

puodeliai kaupiasi po lovomis.

Kartais smagu ką nors pamesti... Batus, piniginę, skėtį. Tačiau man visai nepatinka iš akių pamesti mėnulį, dar nemėgstu, kai iš rankų krenta gėlės ir ašaros pabyra iš akių, kaip stikliniai rutuliukai iš lininio maišelio. Tada pasidaro kažkaip labailabailabailabai šalta. Arba karšta. Bet abiem atvejais būna nemalonu.

Daug geriau būna barstyti šypsenas ir apkabinimus. Noriu apkabinti tą apšepusį prancūzą gyvenantį mano palovėje. Miegodama jaučiu kaip jis atsisėda prie mano kojų ir kutena padus, bet negi atsimerksi? Dar išsigąs, negrįš.... ir nebus, kas naktim padus kutena. Man atrodo, kad per atostogas tokie prancūzai kažkur išeina... gal ten kur atostogų nėra? Nes dieną, ilgai miegojus, naktį nebegali užmigti ir jie paprasčiausiai nebespėja ateiti pas tave.

Būtų smagu rytoj apkabinti daugelį ir nueiti išgerti arbatos. Tik tarp kitko. Ir po to dar keletą kartų apkabinti, ir glostyti plaukus. Gal tai į-penktadienį-nešanti nuotaika... Visgi norėtųsi apelsinų, arbatos ir apkabinimų.


Saldaus,
staklininko dukra.


P.S.
kol dar neišdžiuvo balos, reikia užsidėti drugelėtus guminukus ir pabraidyt po balas.

P.P.S.
kaip visada, pavadinimas ir keverzonės neturi nieko bendra.

Man patinka tai, kaip tu į mane žiūri

Sekmadieninė kava su nuo šeštadienio likusiomis bandelėmis. Tai jau iškrypimas.

Saldaus,
staklininko dukra.

P.S.

Vėpsau pro langą akimis ganydama vatinius debesis. Kažkur tarp debesies "39" ir debesėlio "vatos kamuolėlis" purpteli paukštukas ir nutūpęs ant šakos godžiai kerta trupinius prilipusius prie riebalų gumulėlio. Niekaip negalėdamas pasisotinti jis vis kemša tuos trupinius tarsi Afrikos vaikai. Galiausiai nusileidžia ant žolės ieškodamas bent trupučio sniego nuplauti nuodėmingiems, gerklę užkišantiems trupiniams.

Siaubo filmuose tokiomis akimirkomis skamba kokia nors kraupi melodija, bet dabar tik tai paukštuko riksmas, nutraukęs sekmadienio tylą. Katinas godžiai suleidžia nagus į paukštelio krūtinę ir iltiniais dantimis grybštelėja per trupiniais užkištą skraidūno gerklę.

Ant rudos, nenuaugusios žolės kur, ne kur matosi sniego tumulėliai. Ir tie kruvini.

P.P.S.

Aš - katinas. Tu - paukštelis. Tokie dėsniai.

Būna pavasariai...

Pavasariai nubėga pirštais,
Nusirita dusliom dejonėm,
Naktim žvaigždėtom virsta,
Su paukščiais grįžta abejonėm.

Plaštakių sparnuose jie lūžta,
Su saulės spinduliais išskrieja,
Delnuos randuotuose jie dūžta.
Sakai, pavasariai praėjo?

Jei tyli pavasariai manieji, miršta.
Pasigeria sunkia gaiva,
Suskamba jie kreivais, raukšlėtais pirštais.
Ilgėtis jų, man draus nakties vėsa.

Tamsios nakties priplūdę dangūs
Kartos: negrįš, pavasariai tokie...

Saldaus,
staklininko dukra.


P.S.

Pirmasis mano eilius paskelbtas čia. Tikiuosi, kad labai nemušit. Kaip jau patys ko gero pastebėjot, jis truputį be pabaigos. Bet visi pavasariai netikėti. :)

naujais bateliais per drėgną taką

Sveiki, jie, jos ir tie, kurie nežino kas yra iš tiesų. :) Aš Ieva, gyvenu provincialioj spintoj su daug stalčiukų. Tad jei norėsit užsukti pasisveikint, ar šiaip linksmai pasiginčyti, tai ieškokit manęs viršutiniam stalčiui, kairėj pusėj arba... jei jau nepavyks manęs rasti, tiesiog rašykit į el. paštą ir susisieksim. :)
Tinklaraščių sferoje nesu naujokė. Ankščiau darbavausi čia, dėl tam tikrų priežasčių nusprendžiau pereiti į kitą sistemą, bet juk viską reikia išbandyti.
Ko gero pirmasis kilęs klausimas buvo: "Kodėl staklininko dukra?". Kažkokios super ypatingos šio vardo atsiradimo istorijos nėra. Tiesiog vieną kartą nepažįstamų žmonių rate mano draugė mane pristatė kaip staklininko dukrą (iš esmės ji pasakė teisybę). Man tai pasirodė ganėtinai žaismingas slapyvardis, tad nusprendžiau pavartoti jį čia. :)
Kitas klausimas iškilo netgi man pačiai... "Kodėl rašau lietuvių kalba, o ne tarptautine - anglų kalba? Juk taip įgyčiau daugiau skaitytojų." Daug svarbiau kokybė, o ne kiekybė! Sutinku, kad įrašai pateikti anglų kalba pritrauktų daugiau skaitytojų ir mano tinklaraštis taptų populiaresnis, bet kam to reikia? Man žymiai maloniau žinoti, kad ir aš ir kiti puikiai supras tai ką aš noriu jums perteikti. Be to, esu lietuvė ir lietuvių kalbą moku geriau nei kitas, tai man leidžia didžiuotis savo tautybe ir gimtosios kalbos puoselėjimu.

Šiame tinklaraštyje aš:

• reikšiu savo subjektyvią nuomonę man rūpimomis temomis;
• pristatysiu savo kūrybą;
• pasistengsiu per daug nesuasmeninti įrašų.

Taigi, startuoja naujas tinklaraštis "Kirčiuoti kuždesiai"

Saldaus, draugai.
staklininko dukra.