"A petition is a poem, a poem is a petition" - The Dreamers

2010 m. balandžio 25 d., sekmadienis

Jo užrašai.


- Noriu! - su apsimestiniu įsiūčiu šuktelėjo ji iš balkono ir pajutus, jog darosi pernelyg vėsu vienu chalatėliu, įlingavo į kambarį.
- Negi vėl? Aš pavargau, man nusibodo... - vartydamas akis kritau ant nedidukės sofos.
- Noriu, supranti? - įsakmiai pareiškė ir nuėjo į virtuvę. Grįžusi ji į kambarį atnešė tą klaikų stiprios žalios arbatos kvapą, o aš tik nepatenkintai suraukiau nosį.
Patogiau įsitaisiau ant sofos palikdamas vietos ir jai, tačiau ji kaip visada klestelėjo ant žemės, prie mano kojų.
- Kodėl tu tai darai? Aš visuomet tau palieku vietos šalia... - paklausiau, kaip ir kasdien jau žinodamas jos atsakymą.
- Aš esu tavo tarnaitė, ir tebūnie man pagal tavo valią, - progiesmiu suvapėjo ir mudu nusijuokėm.
Tyliai krenkštelėjau susigėdęs:
- Juk taip buvo jau šimtus kartų, negi tikrai nori? Nepabodo? - ji tik energingai papurtė galvą ir nusišypsojo apnuogindama dantis.
- ...Aš labai mėgstu rudenines darganotas dienas... - atsikvėpiau, ir pamatęs nepasitenkinimą jos veide nustebau. - Juk viskas kaip visada...
-Tai ne tai, ko aš tikėjausi, - ji pakilo ir, šiek tiek iš nusivylimo pakumpusiais pečiais, sunkiai nutapsėjo iki virtuvės.

Niekada nesupratau, kodėl kas kartą, kai aš tik pradedu sekti pasakas ji susinervina ir išeina. Juk jau turėjo suvokti, kad niekada negalės išgirsti jų tokių, kaip ankščiau...
Ji vėl viltingai iškišo galvą pro duris, tačiau aš tik abejingai žvilgtelėjau ir nuėjau į balkoną. Kitapus gatvės, kitame aukšte, kažkur kitur tik ne čia, kažkas taip pat stovėjo balkone ir pūtė mažus garų kamuolėlius sumišusius su dūmais, bet šį kartą tai man nebuvo taip svarbu. Mačiau, kaip gretimame balkone, aptvertame žalia tvorele, stovi du panašūs į mus. Jis priėjo jai iš už nugaros ir stipriai apkabinęs kažką murmėjo į jos garbanotus, raudonus plaukus.
- Negražu žiūrėti kaip kiti myli, - pusbalsiu ištarė ji ir priėjus atrėmė kaktą man į nugarą. Aš pasimuisčiau ir tarsi suirzęs, tarsi patenkintas tokiu jos elgesiu, atbulom rankom sugraibęs atėmiau iš jos apklotą ir užmečiau ant jos pečių.
-Man nešalta, bet tu gali pabūti, - sumurmėjau ir priglaudžiau ją. Žinojau, kad ji nemėgsta šalčio. Tačiau man pernelyg patiko jos draugija. Dar minutėlę taip pastovėję nuslinkom į vidų ir įsitaisėm ant kilimo.
Šį kartą niekas nesėdėjo ant sofos. Paslapčia tikėjausi, kad gal ji vėl įsigeis pasiklausyti, bet ji tik atsišliejo į mane ir sušniurkštė nosimi.
Aš ją peršaldžiau. Vėl.

2010 m. balandžio 12 d., pirmadienis

i like voyage...

"...sako, kad graužimasis dėl praeities - laiko švaistymas. Bet kas tuomet, jei tą praeitimi gėriesi..?" O aš sakau: "velniop, einam gerti arbatos iš termoso ir pūsti muilo burbulų!" Ir dar linksmiau būtų, jei linksma būtų ne man vienai.

tai tiek,
saldaus,
staklininko dukra.


P.S.

taip visai smagiai sėdžiu apsibarikadavusi kavos puodeliais ir laukiu, kol kas nors netikėtai paskambins ir galėsiu prapliurpti keletą visai nereikšmingų valandų, nutvieksiančių mažais saulės spindulyčiais. Dabar spurda toks keistas ketinimas/noras/abejonės dažais apsilaupiusi nežinomybė, gal kas nors nori gauti laišką..?


P.P.S.

Milky Lasers - Voyage *linksi galva ir niūniuoja*

P.P.P.S.

nervina, kad nebemoku rišliai rašyti. nervina. nervina. nervina. myliu tą nerišlumą, bet vis tiek nervina.