bijau to, kuris gyvena po lova, nes nėra to, kuris gyentų joje.

trys stiklinės pieno, kai aš jo nemėgstu.
nes primena tai, kaip per pieno odą eina pirštai.
kai skaičiuoti apgamus nebėra nuodėminga.
pažinti, atrasti kas nepažinta.

neliesti to, kas kvepia kava.
ratais, aplinkui.
po vieną blakstieną,
per antakio linkį,
per skruostus ir smakrą.
neliesti, kas kvepia.

užmigti neleista, kur miega trys širdys,
nes dvi ši jų dužo ir šukės palieka.
ir slibinas grįžta. kur kvapas nenyksta,
vienintelis
amžinas
dilbiuose salsvas.
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _

kūno švelnumas, lūpų kampučiais,
per virpulio vedamą odą.
per tryliktą apgamą, sūrumą paduodantį.
ribą atskleidžia, kur nuodėmė leidžiasi pradedama.
lūpomis pažinu tave.

į vidų. kur lieka viskas.

kai devyniasdešimt antrąjį kartą, patikrinusi pašto dėžutę, grįžtu namo ir užrakinu paskui save duris, suprantu, kad kažkas nebe taip. ir kai ryt dar, keturioliktą kartą tądien, patikrinsiu ar niekas neatsiuntė to mažo popierėlio, įpakuoto į kitą popierėlį, pamažu ateis suvokimas, kad tikrai kažkas nebe taip. ir esu tikra, kad laiškus išsiunčiau teisingu adresu. bent jau tiek teisingu, kokį teisingą turėjau atmintyje. ir, kad pašto ženklas toje, o ne kitoje pusėje. ir viskas parašyta suprantamai. argi taip nesuprantamai atrodo žodžiai: "vėl. ilgu. laukiu."? nes man jie pasidarė tokie suprantami, kad kitokių aš nebe suprantu ir tik šie tegali suktis galvoje. ir tik jais aš tekalbu. galiausiai juk paskutinį kartą aš nueisiu patikrinti pašto dėžutės, tikėdamasi, kad ten guli pluoštas laiškų, kurie net byra, kiek jų ten daug. o aš paprasčiausiai jų nepastebėjau. tada galėsiu užsidaryti visam gyvenimui, už užrakintų durų. ir vėl kartoti. vėl. ilgu. laukiu. laukiu kol vėl galėsiu laukti ir nieko nerasti.