gyvenimas tampa tik jo paties alotropine atmaina. ir galiausiai to suvokimas veda link kažko naujo paieškų. surasti naują gyvenimą - būtina; atrasti nepažintą religiją - nepadoru; išgyventi save - regis, neįmanoma, o juolab, būti savimi - nesuvokiama.
pasileidžiu į paieškas naujos tėvynės (o, sako, motina ir tėvynė tik viena). galbūt, tik dvasinės tėvynės, tačiau tokios, kurioje žodis „dvasinis“ dar egzistuoja.
ieškoti. o gal tik prisiminti tą vietą, į kurią kadaise, dar gyvendama tikrąjį gyvenimą, atkeliaudavau, „atsapnuodavau“.
šitokiomis pasąmone pagrįstomis paieškomis ir kliaujuosi, kol mano sapne, mano vieninteliame gyvenime pasirodo TAS, KURIS SAPNUOTAS. tas, kurio paiešką taip ilgai vykdžius, galiausiai atrandu ir naująjį gyvenimą. naująjį „aš“.pasileidžiu į paieškas naujos tėvynės (o, sako, motina ir tėvynė tik viena). galbūt, tik dvasinės tėvynės, tačiau tokios, kurioje žodis „dvasinis“ dar egzistuoja.
ieškoti. o gal tik prisiminti tą vietą, į kurią kadaise, dar gyvendama tikrąjį gyvenimą, atkeliaudavau, „atsapnuodavau“.
taigi, kiek kainuoja būti tuo, kuo esi iš tikrųjų? kiek kainuoja pripažinti, kad neturi nieko, tik saujelę prisiminimų apie tai, kad kadaise buvo sapnuota?
ir atmintyje pasilieka tik sapnai ir naująjį gyvenimą (ar bent alotropinę jo atmainą) palaikanti mantra:
IŠ DRĮ SKBŪ TITU OKU OESI
ir atmintyje pasilieka tik sapnai ir naująjį gyvenimą (ar bent alotropinę jo atmainą) palaikanti mantra:
IŠ DRĮ SKBŪ TITU OKU OESI
