tris ar keturias valandas važinėjausi ratais po apylinkes.

paskutinėmis valandomis ėmiau tiesiog sukti ratus aplink fontaną.
atrodė, kad jo vandens pursluose gyvena mažos vaivorykštės
ir man labai norėjosi vieną pačiupti dantimis.

pačiupusi atsisėdau ant fontano atbrailos ir sėdėjau sukandusi dantis.
kad tik neišskristų.

prie manęs priėjo kažkoks vyrukas, kuris turbūt irgi norėjo paragauti tos vaivorykštės.

"jūsų labai gražūs apvalumai."

negalėjau atsakyti, nes bijojau išsižioti ir paleisti vaivorykštę,
todėl tik kumštelėjau jam į pilvą.
(po ilgo važinėjimo paskaudo kojas. nesivarginau stotis.)


pasirodo jis kalbėjo apie dviratį.

pro tavo pirštus regiu tobulus vaizdus

mūsų saulėtos dienos buvo aptrauktos saldžia plėvele, kurią su pasimėgavimu nulupdavom, tarsi šašus nuo nubrozdintų kelių. vėliau tas plėveles klijuodavome vienas kitam ant nosių ir kvailai žvairuodavome į jas. dienomis mūsų akys raibdavo nuo prieš pat audrą pamėlynavusių miškų ir nuo stipraus lietaus, kuris kiaurai permerkdavo mūsų drabužius.
tarp pirštų mums alsavo drugeliai ir sėjo ten neapsakomo švelnumo nektarą, kurį vadinome virpėjimu. mes maitinomės saulės šviesa ir šokolado plytelėmis, o iš kito, gretimo, pasaulio sklisdavo aitrus mangų kvapas, primenantis pušis kaitrų vidudienį. tuomet tūkstančiai fėjų, kurioms buvome sugalvoję po du vardus, pakildavo į orą ir uždengdavo mus neapsakomo mėlio skraiste. rodos, net mes patys pakildavome į orą ir nieko nebejausdavome, o gal, anaiptol, tapdavome tokie jautrūs, kad kiekvienas oro gurkšnis, su menkiausiu kvapu jame, nutvilkdavo mūsų skruostus tuo gaivumu ir leisdavo plaučius prisipildyti lengvo ir saldaus žodžio - meilė.


skanaus,
staklininko dukra.


p.s.
grįžtu ten, iš kur atėjau.

p.p.s.
vėl gi, pavadinimas ir įrašas neturi nieko bendra.