Ji vėl, gulėdama ant vonios grindų, stebėjo mažus žalsvus drugelius, kuriuos praeitą vasarą paišėm ant lubų. Ji visuomet mėgo niūriais rudens vakarais užsidegti ten žvakes ir iki išnaktų stebėti ant lubų plazdenančius drugelius.Tačiau niekaip negalėjau suprasti ką ji daro dabar... buvo vidurvasaris.-Aš noriu palėpės... - sušuko ji man, verdant virtuvėje arbatą.
-Mes negalime kaskart tau panorėjus keisti gyvenamosios vietos... Juk negalėtum palikti drugelių.
-Aš nenoriu kitur kraustytis. Aš tik noriu palėpės... Tokios su voratinkliais ir dideliu langu. Pro kurį šviečianti saulė apšviestų nenuvalytus voratinklius.
-O nenori pasiskolinti palėpės iš kaimynų? Juk ji puikiai tiktų. Vis tiek niekas jos nenaudoja, - nudžiugau praskaidrintas minties.
-Ne. Tada geriau visai neturėti palėpės. Jos būna arba nuosavos arba svetimos. O svetimos jos - šaltos, pilkos ir nekvepia mėtų arbata,- svajingai tarstelėjo ji.
Girdėjau kaip ji pakyla nuo grindų, užmeta akį į veidrodį ir nusišypsojus sau pačiai, o gal mano klausai, nutapena iki virtuvės ir įėjus paklausia ką veikiu.
Ir puikiai žinau, kad mes niekuomet neįsigysim palėpės, nes jų niekas mums neparduos vien tik už svajingus veidus ir du kibirėlius žalsvų dažų - drugeliams.
Stebėjau jos rankomis tekančias gaivaus apelsino sultis. Ir gėrėjausi jos veide atsispindinčiu rūgštumu, kuris švelniai nutvilkdavo jos ryte arbata nusidegintą liežuvį. Vėl panorau daryti tai.
-Eime, ant kilimo... Aš noriu pasekti tau dar vieną pasaką,- paslaptingai tarstelėjau aš ir nusigavęs iki didžiojo kambario atsiguliau ant kilimo. Ji atėjo paskui mane, visur laistydama apelsino sultis. Lėkštelę su apčiulptomis apelsino žievelėmis pastatė ant grindų ir atsigulė šalia. Aš giliai įkvėpiau ir pradėjau:
-Kartą... - ji suurzgė iš nepasitenkinimo, kad taip nuobodžiai prasideda pasaka, - ...gyveno karalius. Jis valdė žvaigždes ir vėjus. Ir leido įsakymus saulei tekėti ir leistis... - Ji pasisuko į mane ir parėmusi ranka galvą įdėmiai įsispoksojo, tačiau aš likau kaip gulėjęs, - ... ir šitas karalius ėjo kartą keliu, ir rado ėriuko pėdą. Norėjo ją ant delno paimt, bet subiro pėda. Ir senas sulinkęs karalius verkia dabar prie ėriuko pėdos...
Staiga ji pašoko nuo grindų, išversdama lėkštelę su žievelėmis ir sultimis:
-Aš nenoriu klausytis šitos kvailos pasakos!- vis šaukė ji, o aš bandžiau piktomis veido išraiškomis (kurios iš tiesų atrodė labai kvailai) nutildyti ją. - Tavo pasakos kvailos, nesuprantamos ir aš nenoriu jų klausytis, - kartojo ji.
Aš tik pakilau, iš virtuvės atsinešiau rankšluostėlį ir išvaliau apelsinų dėmę ant kilimo. Ji stumtelėjo mane ir aš parvirtau aukštielninkas.
-Kodėl man ją pasakoji? - nuo ašarų prikimusiu balsu klausė ji.
-Nes ir tu subyrėsi. Ir senas karalius verks... - ištariau, nesuprasdamas ką sakau.
-Tu ne karalius! - priešgyniavo ji.
-Užtat tu - ėriukas, - šitai pasakęs atsistojau ir išnešiau lėkštelę į virtuvę.
Ji niekada nesupras, kodėl ji ėriukas, o aš karalius, nes niekada nemokėjau dorai paaiškinti. O juolab, sekti pasakų.
-Mes negalime kaskart tau panorėjus keisti gyvenamosios vietos... Juk negalėtum palikti drugelių.
-Aš nenoriu kitur kraustytis. Aš tik noriu palėpės... Tokios su voratinkliais ir dideliu langu. Pro kurį šviečianti saulė apšviestų nenuvalytus voratinklius.
-O nenori pasiskolinti palėpės iš kaimynų? Juk ji puikiai tiktų. Vis tiek niekas jos nenaudoja, - nudžiugau praskaidrintas minties.
-Ne. Tada geriau visai neturėti palėpės. Jos būna arba nuosavos arba svetimos. O svetimos jos - šaltos, pilkos ir nekvepia mėtų arbata,- svajingai tarstelėjo ji.
Girdėjau kaip ji pakyla nuo grindų, užmeta akį į veidrodį ir nusišypsojus sau pačiai, o gal mano klausai, nutapena iki virtuvės ir įėjus paklausia ką veikiu.
Ir puikiai žinau, kad mes niekuomet neįsigysim palėpės, nes jų niekas mums neparduos vien tik už svajingus veidus ir du kibirėlius žalsvų dažų - drugeliams.
Stebėjau jos rankomis tekančias gaivaus apelsino sultis. Ir gėrėjausi jos veide atsispindinčiu rūgštumu, kuris švelniai nutvilkdavo jos ryte arbata nusidegintą liežuvį. Vėl panorau daryti tai.
-Eime, ant kilimo... Aš noriu pasekti tau dar vieną pasaką,- paslaptingai tarstelėjau aš ir nusigavęs iki didžiojo kambario atsiguliau ant kilimo. Ji atėjo paskui mane, visur laistydama apelsino sultis. Lėkštelę su apčiulptomis apelsino žievelėmis pastatė ant grindų ir atsigulė šalia. Aš giliai įkvėpiau ir pradėjau:
-Kartą... - ji suurzgė iš nepasitenkinimo, kad taip nuobodžiai prasideda pasaka, - ...gyveno karalius. Jis valdė žvaigždes ir vėjus. Ir leido įsakymus saulei tekėti ir leistis... - Ji pasisuko į mane ir parėmusi ranka galvą įdėmiai įsispoksojo, tačiau aš likau kaip gulėjęs, - ... ir šitas karalius ėjo kartą keliu, ir rado ėriuko pėdą. Norėjo ją ant delno paimt, bet subiro pėda. Ir senas sulinkęs karalius verkia dabar prie ėriuko pėdos...
Staiga ji pašoko nuo grindų, išversdama lėkštelę su žievelėmis ir sultimis:
-Aš nenoriu klausytis šitos kvailos pasakos!- vis šaukė ji, o aš bandžiau piktomis veido išraiškomis (kurios iš tiesų atrodė labai kvailai) nutildyti ją. - Tavo pasakos kvailos, nesuprantamos ir aš nenoriu jų klausytis, - kartojo ji.
Aš tik pakilau, iš virtuvės atsinešiau rankšluostėlį ir išvaliau apelsinų dėmę ant kilimo. Ji stumtelėjo mane ir aš parvirtau aukštielninkas.
-Kodėl man ją pasakoji? - nuo ašarų prikimusiu balsu klausė ji.
-Nes ir tu subyrėsi. Ir senas karalius verks... - ištariau, nesuprasdamas ką sakau.
-Tu ne karalius! - priešgyniavo ji.
-Užtat tu - ėriukas, - šitai pasakęs atsistojau ir išnešiau lėkštelę į virtuvę.
Ji niekada nesupras, kodėl ji ėriukas, o aš karalius, nes niekada nemokėjau dorai paaiškinti. O juolab, sekti pasakų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą