susipažinkime.

jei matau, kad kitapus ežero, prie miško, važiuoja traktorius, aš egzistencialistė? o jei jaučiu, kad sėdint ant betono, mano pirštai nesugeba lenktis nuo savęs, tai jau individualumas? ir bėgančių kačių kvėpavimas tampa toks užuodžiamas kaip krentančio lapo decibelų amplitudė. ir suvoki, kad kiekvienu vokų užmerkimu tavo išnykimas nenumaldomai traukiasi ir tu to negali sustabdyt. taip atėję tau pasako dievai, kuriuos tu, vieną po kito, trauki iš kišenių. ir visi jie be nuomonės, tik sutartinai kartoja, kad tu beprotė, ir todėl jie čia. visi tavo įsivaizduojami draugai miršta nebaigę šachmatų partijų, nes pats supranti, kad be jų negali gyventi.



šiandien ruduo ir mes geriam kavą, rūkydami prie nupjautų atsiminimų.