metų apžvalga.

kadangi mano ilgalaikį nerašymą galima apiforminti kaip šventinį, o gal tiesiog sezoninį, išsekimą, tai mėgindama šį tą išspausti, išspaudžiu metų apžvalgą.

o žinot, sakyčiau buvo geri. geri, kūrybingi metai. metai, kurie atnešė ir praradimų, o tie praradimai su savimi leido kažko pasimokyti.

įrašų šiais metais patalpinta - 13. sakoma, svarbu ne kiekybė, o kokybė. nesu tikra, kad jie visi kokybiški, bet kiekybės - kokybės santykių, turėtų būti. :>

prarasta:
praradimas numeris vienas. trejų metų našta, kurią ištrėmiau vos ne į sibirą, tik ten maž nešalta ir ne tiek toli.
praradimas numeris du. aš galiausiai nusikirpau savo kasas. iš lietuvaitės patapau.. bohema.
atrasta: greičiausiai, žmonės. vieniems atrastiesiems didesnė mano širdies dalis, kitiems mažesnė.
išliko: įkvėpimas. ir įkvepianti moteris. galbūt jų skaičius net gi padvigubėjo.

išmokta pamoka: nesvarbu su kuo tai nutiko, bet tai atnešė neišdildomus prisiminimus. ir dėl dievo meilės, neverta šito gailėtis, kad ir kokioms taisyklėms bebūtum nusižengusi.

gražiausios akimirkos, ko gero bus dvi:
1. begaliniai, savaitę trukę naktinėjimai su žvaigždžių skaičiavimais ir arbatos puodeliais (tai galbūt sulauks net atskiro įrašo, kai viską suvirškinsiu);
2. akimirkų kratinys sudarytas iš: plaukiojimo valtimi, skaitymo garsiai, naktinėjimo, ilgų kelionių dviračiais, supuoklių, ir dar daugiau kelionių dviračiais.

kiek pasikeitė mano požiūris per šiuos vienerius metus? kardinaliai, kiek tai buvo įmanoma man, tokiai pastoviai ir norinčiai išlaikyti savo pastovumą. už pokyti, tiesa, derėtų dėkoti, ne tik įkvepiančioms moterims, bet ir.. esminei šių metų naujovei, pavertusiai mane džiaugsmingu chaosu.

pažadas kitiems metams. nežadėsiu daugiau rašyti. tikrai nežadėsiu, nes tai priklauso nuo mano chaoso intensyvumo, laiko stygiaus ir pokyčių manyje, bei mano gyvenime. tačiau ar pasižadu pakeisti per ateinančius metus šito kuždesėlio išvaizdą? ne kartą. gal ne tik kuždėjimo erdvę pakeisiu, bet ir patį elniuką.

pasižadėjau nedaug, neįpareigokit savęs pažadais, kuriuos sunku išpildyti. kurkit pažadus metų eigoje, kai žinosite, kad esate pasiruošę juos išpildyti. :>

tai, gardaus jums šampano, gražių švieselių danguje ir turbūt... draugiško drakono. linkiu netapti tai drakonais, nebent pasiryšite būti draugiški, ir įgauti to švieselių žavesio. ne tokio pigaus, bet tokio šviesaus.

___________

šį kartą pasirašo ne elniukas kuždesėlis, o jieva.

prilinkėjau švenčių gražių.
išdalinau jausmus.
išdalinau save.

gyvenimo mantra

gyvenimas tampa tik jo paties alotropine atmaina. ir galiausiai to suvokimas veda link kažko naujo paieškų. surasti naują gyvenimą - būtina; atrasti nepažintą religiją - nepadoru; išgyventi save - regis, neįmanoma, o juolab, būti savimi - nesuvokiama.
pasileidžiu į paieškas naujos tėvynės (o, sako, motina ir tėvynė tik viena). galbūt, tik dvasinės tėvynės, tačiau tokios, kurioje žodis „dvasinis“ dar egzistuoja.
ieškoti. o gal tik prisiminti tą vietą, į kurią kadaise, dar gyvendama tikrąjį gyvenimą, atkeliaudavau, „atsapnuodavau“.

šitokiomis pasąmone pagrįstomis paieškomis ir kliaujuosi, kol mano sapne, mano vieninteliame gyvenime pasirodo TAS, KURIS SAPNUOTAS. tas, kurio paiešką taip ilgai vykdžius, galiausiai atrandu ir naująjį gyvenimą. naująjį „aš“.

taigi, kiek kainuoja būti tuo, kuo esi iš tikrųjų? kiek kainuoja pripažinti, kad neturi nieko, tik saujelę prisiminimų apie tai, kad kadaise buvo sapnuota?
ir atmintyje pasilieka tik sapnai ir naująjį gyvenimą (ar bent alotropinę jo atmainą) palaikanti mantra:
IŠ DRĮ SKBŪ TITU OKU OESI

įkvėpk įkvėpimo.

sveikas, sekmadienio ryte.

skambantis senų moteriškių delnų suglaudimu.
kvepiantis ką tik pravertu langu,
kai trys zylutės nutupia ant, prieš patį dievą apsinuoginusio, medžio.

ten gyvybe tealsuoja obuolys, besisupąs vėjyje.

kur šįkart nubrėšime paralelę tavo gyvenime?
























o rytoj manimi kvėpuos jau kitas peizažas.

garsų atspindžiai
tavo patalo colyje
ramumo nuotrupomis

per tūkstančius dulkių
užklojusių gyvenimus
ten kur mes
pirmą kartą

kvėpavom

tuščia.

sentimentalios moterys puse dviejų išeina į balkonus,
ten surūko savo paskutniąsias laimingo gyvenimo cigaretes.

ten prasideda tuščios pakampės,
kur atsimuša aidas.

nes: "šiąnakt aš miegosiu prie sienos", juk niekas ten daugiau nemiegos.

prisipylėme taures prisiminimų ir išėjome "išeiti iš erdvės".

tris ar keturias valandas važinėjausi ratais po apylinkes.

paskutinėmis valandomis ėmiau tiesiog sukti ratus aplink fontaną.
atrodė, kad jo vandens pursluose gyvena mažos vaivorykštės
ir man labai norėjosi vieną pačiupti dantimis.

pačiupusi atsisėdau ant fontano atbrailos ir sėdėjau sukandusi dantis.
kad tik neišskristų.

prie manęs priėjo kažkoks vyrukas, kuris turbūt irgi norėjo paragauti tos vaivorykštės.

"jūsų labai gražūs apvalumai."

negalėjau atsakyti, nes bijojau išsižioti ir paleisti vaivorykštę,
todėl tik kumštelėjau jam į pilvą.
(po ilgo važinėjimo paskaudo kojas. nesivarginau stotis.)


pasirodo jis kalbėjo apie dviratį.

pro tavo pirštus regiu tobulus vaizdus

mūsų saulėtos dienos buvo aptrauktos saldžia plėvele, kurią su pasimėgavimu nulupdavom, tarsi šašus nuo nubrozdintų kelių. vėliau tas plėveles klijuodavome vienas kitam ant nosių ir kvailai žvairuodavome į jas. dienomis mūsų akys raibdavo nuo prieš pat audrą pamėlynavusių miškų ir nuo stipraus lietaus, kuris kiaurai permerkdavo mūsų drabužius.
tarp pirštų mums alsavo drugeliai ir sėjo ten neapsakomo švelnumo nektarą, kurį vadinome virpėjimu. mes maitinomės saulės šviesa ir šokolado plytelėmis, o iš kito, gretimo, pasaulio sklisdavo aitrus mangų kvapas, primenantis pušis kaitrų vidudienį. tuomet tūkstančiai fėjų, kurioms buvome sugalvoję po du vardus, pakildavo į orą ir uždengdavo mus neapsakomo mėlio skraiste. rodos, net mes patys pakildavome į orą ir nieko nebejausdavome, o gal, anaiptol, tapdavome tokie jautrūs, kad kiekvienas oro gurkšnis, su menkiausiu kvapu jame, nutvilkdavo mūsų skruostus tuo gaivumu ir leisdavo plaučius prisipildyti lengvo ir saldaus žodžio - meilė.


skanaus,
staklininko dukra.


p.s.
grįžtu ten, iš kur atėjau.

p.p.s.
vėl gi, pavadinimas ir įrašas neturi nieko bendra.

"apie Vilnių"

Rytoj jau niekur nebeneš. O šiandien glėbiais, gatvėmis, vyrai ir moterys. Skubotai ir gal kiek beprasmiškai. Gali eiti tarp žmonių ir rinktis gėles iš glėbių. Nes gal rytoj jos nuvys ir keliaus ten, kur iškeliauja bananų žievelės ir kavos tirščiai.Aš einu, brendu minioje. Ir šitiek ant žemės žiedlapių. Ir susirinkčiau visus, jei tik rankų nemindytų. Iš glėbių, vis po gėlę. Moterys šypsosi, o vyrai, nepirkę gėlių, lyg pametę galvas. Susirinksiu glėbiais ir prikrausiu pilną automobilį. Moteris su šitiek gėlių automobilyje. Ar ji turi tiek vyrų, ar... tiek moterų turi? Neturiu aš nei vyrų, nei moterų. Juolab mylimųjų. Susidovanosiu aš sau gėles. Moteris už vairo, kovo aštuntąją. O gal ras... su jau nuvytusiomis gėlėmis.

Fotografija:
Algimantas Kunčius. Reminiscences 103. Vilnius. 1983.
Nespalvota fotografija/ Black and white photo. 40 x 26,6 cm


parašyta kūrėjų akademijos metu. fotonovelė, toks dalykas yra.

bijau to, kuris gyvena po lova, nes nėra to, kuris gyentų joje.

trys stiklinės pieno, kai aš jo nemėgstu.
nes primena tai, kaip per pieno odą eina pirštai.
kai skaičiuoti apgamus nebėra nuodėminga.
pažinti, atrasti kas nepažinta.

neliesti to, kas kvepia kava.
ratais, aplinkui.
po vieną blakstieną,
per antakio linkį,
per skruostus ir smakrą.
neliesti, kas kvepia.

užmigti neleista, kur miega trys širdys,
nes dvi ši jų dužo ir šukės palieka.
ir slibinas grįžta. kur kvapas nenyksta,
vienintelis
amžinas
dilbiuose salsvas.
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _

kūno švelnumas, lūpų kampučiais,
per virpulio vedamą odą.
per tryliktą apgamą, sūrumą paduodantį.
ribą atskleidžia, kur nuodėmė leidžiasi pradedama.
lūpomis pažinu tave.

į vidų. kur lieka viskas.

kai devyniasdešimt antrąjį kartą, patikrinusi pašto dėžutę, grįžtu namo ir užrakinu paskui save duris, suprantu, kad kažkas nebe taip. ir kai ryt dar, keturioliktą kartą tądien, patikrinsiu ar niekas neatsiuntė to mažo popierėlio, įpakuoto į kitą popierėlį, pamažu ateis suvokimas, kad tikrai kažkas nebe taip. ir esu tikra, kad laiškus išsiunčiau teisingu adresu. bent jau tiek teisingu, kokį teisingą turėjau atmintyje. ir, kad pašto ženklas toje, o ne kitoje pusėje. ir viskas parašyta suprantamai. argi taip nesuprantamai atrodo žodžiai: "vėl. ilgu. laukiu."? nes man jie pasidarė tokie suprantami, kad kitokių aš nebe suprantu ir tik šie tegali suktis galvoje. ir tik jais aš tekalbu. galiausiai juk paskutinį kartą aš nueisiu patikrinti pašto dėžutės, tikėdamasi, kad ten guli pluoštas laiškų, kurie net byra, kiek jų ten daug. o aš paprasčiausiai jų nepastebėjau. tada galėsiu užsidaryti visam gyvenimui, už užrakintų durų. ir vėl kartoti. vėl. ilgu. laukiu. laukiu kol vėl galėsiu laukti ir nieko nerasti.

nusivylėliai su trupučiu dėmesio. tačiau vis tiek ilgesingai jo ieškantis svetimose lovose. vienišieji su gyvenimo apmąstymų nuglamonėtais veidais. dar jauni, bet jau seni vienas prieš kitą, nes nebereikia užmušti, pažinus paslaptį. vis laukiantys dėmesio. iš savęs. apsunkę kaip jų pačių veidai atgręžti į šešėlį. ir taip nuolatos, kol pritrūksta svetimų lovų ir vėlyvų rytų. kol pritrūksta ūžiančių traukinių ir rūkstančių smilkalų. iki tokio laiko, kai jau prisireikia tapti savo auka. bijoti savęs ir nuraminti raudonumu. ne vyno, ne šąlančių pirštų, ne plaukų.


kapinės.naktinės.laidoja ten.siekius savo.