giesmė.

aš raudu lyg pravirkdyta lakštingala,
neraudu, giedu sutemom.
ir neša vėjas tylą, šilumą nutildytą
ne jūron, ne bangon, miglon.

suspaustos gerklos trūksta, plyšta,
nenoriai sklinda atodūsis skardus.
kraujuojančioj krūtinėj žūsta
nebe lakštingala - žmogus.

kaip gerklos, taip suspaustos širdys
tylos narvuos auksiniuos,
paskandintos ežeruos

išeina tik giesmėm, netvirtos,
kur klausosi tik vėjas,
vienintelis, nepančiotuos laukuos.


p.s. plyštant širdis, įkvėpiant filmams, teliekant eilėms.

(nebe)bijau

kartais aš bijau vėjo, drebinančio langines.
bijau neišgirsti kaip paskutinį kartą atsidūsta mylimieji.
bijau išeiti nelaiku, kažką praleisti.
taip pat ir neišeiti laiku. pamatyti per daug.
bijau susitepti savo pačios mintimis.

bijau bijoti.

bijau praleisti kažką pro ausis, nes niekas nebekartos.
bijau grįžti ten iš kur atėjau. bet grįžtu.
tamsos, didelių šūnų ir skersgatvių bijau, kaip ir visi. tai vienintelės baimės, kurių nebijau. nes jų bijo visi.
bijau nueiti taip toli, kad neberasiu kelio atgal.
o tuomet teliks eiti. ir eiti. ir eiti. ir eiti. ir.. ir.. ir.

ir nebebijoti. nes negali bijoti ateities.
juk nežinai kas bus joje.

gyvenimo pelėkautai prispaudė uodegą.
nukirto užpakalines kojas.
ir vis tiek, iš paskutiniųjų, atsikišusiais danitimis sieki
to tariamo jauko.
kuris jau prieš amžius tebuvo laimės iliuzija.