aš raudu lyg pravirkdyta lakštingala,
neraudu, giedu sutemom.
ir neša vėjas tylą, šilumą nutildytą
ne jūron, ne bangon, miglon.
suspaustos gerklos trūksta, plyšta,
nenoriai sklinda atodūsis skardus.
kraujuojančioj krūtinėj žūsta
nebe lakštingala - žmogus.
kaip gerklos, taip suspaustos širdys
tylos narvuos auksiniuos,
paskandintos ežeruos
išeina tik giesmėm, netvirtos,
kur klausosi tik vėjas,
vienintelis, nepančiotuos laukuos.
p.s. plyštant širdis, įkvėpiant filmams, teliekant eilėms.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą