laiškai į ten, iš kur negrįžtama

nežinia kiek kreipinių tau buvau prigalvojusi ir kiek lapų sugadinau, teparašiusi vieną eilutę. na, tai kas gi dabar rašo laiškus? gyvenimo filmas, juokinga.
kartu, argentinos, spygliai,o tada jau prisiminimai. netvarkingai, viesulo būdu, atsigula galvoje.
kiek nuojauta yra pajaučiamas toks mano nuspėjamas poelgis? kaip smarkiai mane pažįsti? kaip smarkiai aš esu aš, o tu esi tu.
tokios vasaros atneša virtines prisiminimų, „neteisingų“ prisiminimų, jaukiančių visą gyvenimo tvarką. prisiminimai persmelkti aitraus ir šilto kvapo. tavo kvapo.
mokymasis plaukti. tu.
naktys po žvaigždėmis. tu.
ir kiek dar telpa po tuo naktiniu, žvaigždėtu dangumi...
arbata.pokalbiai.prisiminimai.pokalbiai.juokas.pokalbiai.baimės.arbata.pokalbiai.apkabinimai.pokalbiai.arbata.baimė, o galiausiai žvaigždės ir tyla.
ir kas kartą lieka įspaudas, kuris retkarčiais šiek tiek apsineša, nusitrina, pasimeta, tačiau išlieka ten, kur ir turėtų būti. po kairiąja krūtimi.

„mieloji, visos pabaigos tik į naudą. mieloji, žinau, skauda.“

metų apžvalga.

kadangi mano ilgalaikį nerašymą galima apiforminti kaip šventinį, o gal tiesiog sezoninį, išsekimą, tai mėgindama šį tą išspausti, išspaudžiu metų apžvalgą.

o žinot, sakyčiau buvo geri. geri, kūrybingi metai. metai, kurie atnešė ir praradimų, o tie praradimai su savimi leido kažko pasimokyti.

įrašų šiais metais patalpinta - 13. sakoma, svarbu ne kiekybė, o kokybė. nesu tikra, kad jie visi kokybiški, bet kiekybės - kokybės santykių, turėtų būti. :>

prarasta:
praradimas numeris vienas. trejų metų našta, kurią ištrėmiau vos ne į sibirą, tik ten maž nešalta ir ne tiek toli.
praradimas numeris du. aš galiausiai nusikirpau savo kasas. iš lietuvaitės patapau.. bohema.
atrasta: greičiausiai, žmonės. vieniems atrastiesiems didesnė mano širdies dalis, kitiems mažesnė.
išliko: įkvėpimas. ir įkvepianti moteris. galbūt jų skaičius net gi padvigubėjo.

išmokta pamoka: nesvarbu su kuo tai nutiko, bet tai atnešė neišdildomus prisiminimus. ir dėl dievo meilės, neverta šito gailėtis, kad ir kokioms taisyklėms bebūtum nusižengusi.

gražiausios akimirkos, ko gero bus dvi:
1. begaliniai, savaitę trukę naktinėjimai su žvaigždžių skaičiavimais ir arbatos puodeliais (tai galbūt sulauks net atskiro įrašo, kai viską suvirškinsiu);
2. akimirkų kratinys sudarytas iš: plaukiojimo valtimi, skaitymo garsiai, naktinėjimo, ilgų kelionių dviračiais, supuoklių, ir dar daugiau kelionių dviračiais.

kiek pasikeitė mano požiūris per šiuos vienerius metus? kardinaliai, kiek tai buvo įmanoma man, tokiai pastoviai ir norinčiai išlaikyti savo pastovumą. už pokyti, tiesa, derėtų dėkoti, ne tik įkvepiančioms moterims, bet ir.. esminei šių metų naujovei, pavertusiai mane džiaugsmingu chaosu.

pažadas kitiems metams. nežadėsiu daugiau rašyti. tikrai nežadėsiu, nes tai priklauso nuo mano chaoso intensyvumo, laiko stygiaus ir pokyčių manyje, bei mano gyvenime. tačiau ar pasižadu pakeisti per ateinančius metus šito kuždesėlio išvaizdą? ne kartą. gal ne tik kuždėjimo erdvę pakeisiu, bet ir patį elniuką.

pasižadėjau nedaug, neįpareigokit savęs pažadais, kuriuos sunku išpildyti. kurkit pažadus metų eigoje, kai žinosite, kad esate pasiruošę juos išpildyti. :>

tai, gardaus jums šampano, gražių švieselių danguje ir turbūt... draugiško drakono. linkiu netapti tai drakonais, nebent pasiryšite būti draugiški, ir įgauti to švieselių žavesio. ne tokio pigaus, bet tokio šviesaus.

___________

šį kartą pasirašo ne elniukas kuždesėlis, o jieva.

prilinkėjau švenčių gražių.
išdalinau jausmus.
išdalinau save.

gyvenimo mantra

gyvenimas tampa tik jo paties alotropine atmaina. ir galiausiai to suvokimas veda link kažko naujo paieškų. surasti naują gyvenimą - būtina; atrasti nepažintą religiją - nepadoru; išgyventi save - regis, neįmanoma, o juolab, būti savimi - nesuvokiama.
pasileidžiu į paieškas naujos tėvynės (o, sako, motina ir tėvynė tik viena). galbūt, tik dvasinės tėvynės, tačiau tokios, kurioje žodis „dvasinis“ dar egzistuoja.
ieškoti. o gal tik prisiminti tą vietą, į kurią kadaise, dar gyvendama tikrąjį gyvenimą, atkeliaudavau, „atsapnuodavau“.

šitokiomis pasąmone pagrįstomis paieškomis ir kliaujuosi, kol mano sapne, mano vieninteliame gyvenime pasirodo TAS, KURIS SAPNUOTAS. tas, kurio paiešką taip ilgai vykdžius, galiausiai atrandu ir naująjį gyvenimą. naująjį „aš“.

taigi, kiek kainuoja būti tuo, kuo esi iš tikrųjų? kiek kainuoja pripažinti, kad neturi nieko, tik saujelę prisiminimų apie tai, kad kadaise buvo sapnuota?
ir atmintyje pasilieka tik sapnai ir naująjį gyvenimą (ar bent alotropinę jo atmainą) palaikanti mantra:
IŠ DRĮ SKBŪ TITU OKU OESI

įkvėpk įkvėpimo.

sveikas, sekmadienio ryte.

skambantis senų moteriškių delnų suglaudimu.
kvepiantis ką tik pravertu langu,
kai trys zylutės nutupia ant, prieš patį dievą apsinuoginusio, medžio.

ten gyvybe tealsuoja obuolys, besisupąs vėjyje.

kur šįkart nubrėšime paralelę tavo gyvenime?
























o rytoj manimi kvėpuos jau kitas peizažas.