Būna pavasariai...

Pavasariai nubėga pirštais,
Nusirita dusliom dejonėm,
Naktim žvaigždėtom virsta,
Su paukščiais grįžta abejonėm.

Plaštakių sparnuose jie lūžta,
Su saulės spinduliais išskrieja,
Delnuos randuotuose jie dūžta.
Sakai, pavasariai praėjo?

Jei tyli pavasariai manieji, miršta.
Pasigeria sunkia gaiva,
Suskamba jie kreivais, raukšlėtais pirštais.
Ilgėtis jų, man draus nakties vėsa.

Tamsios nakties priplūdę dangūs
Kartos: negrįš, pavasariai tokie...

Saldaus,
staklininko dukra.


P.S.

Pirmasis mano eilius paskelbtas čia. Tikiuosi, kad labai nemušit. Kaip jau patys ko gero pastebėjot, jis truputį be pabaigos. Bet visi pavasariai netikėti. :)