puodeliai kaupiasi po lovomis.

Kartais smagu ką nors pamesti... Batus, piniginę, skėtį. Tačiau man visai nepatinka iš akių pamesti mėnulį, dar nemėgstu, kai iš rankų krenta gėlės ir ašaros pabyra iš akių, kaip stikliniai rutuliukai iš lininio maišelio. Tada pasidaro kažkaip labailabailabailabai šalta. Arba karšta. Bet abiem atvejais būna nemalonu.

Daug geriau būna barstyti šypsenas ir apkabinimus. Noriu apkabinti tą apšepusį prancūzą gyvenantį mano palovėje. Miegodama jaučiu kaip jis atsisėda prie mano kojų ir kutena padus, bet negi atsimerksi? Dar išsigąs, negrįš.... ir nebus, kas naktim padus kutena. Man atrodo, kad per atostogas tokie prancūzai kažkur išeina... gal ten kur atostogų nėra? Nes dieną, ilgai miegojus, naktį nebegali užmigti ir jie paprasčiausiai nebespėja ateiti pas tave.

Būtų smagu rytoj apkabinti daugelį ir nueiti išgerti arbatos. Tik tarp kitko. Ir po to dar keletą kartų apkabinti, ir glostyti plaukus. Gal tai į-penktadienį-nešanti nuotaika... Visgi norėtųsi apelsinų, arbatos ir apkabinimų.


Saldaus,
staklininko dukra.


P.S.
kol dar neišdžiuvo balos, reikia užsidėti drugelėtus guminukus ir pabraidyt po balas.

P.P.S.
kaip visada, pavadinimas ir keverzonės neturi nieko bendra.