naktiniai pasivaikščiojimai po sunkiais vokais

naktiniai traukiniai. pirštai kvepiantys varške. skrydžiai debesimis. šnabždesiai per miglą. tušti kavos puodeliai. aptingusios akys nubėgusiu tušu. seni laiškai nutrupėjusiais kampučiais. sulūžusios spalvotų pieštukų širdelės. delnas kito delne. per garsiai grojanti muzika. gulinėjimai ant šaltų grindų. pamestos pirštinės. saulėti miškai. keisti, nespalvoti sapnai. nesklandūs pokalbiai už durų. prisiminimai iš būtojo dažninio laiko. balsai už nugaros, kurių paslapčia ilgiesi. nutrauktos stygos. pėdos ant aštrių akmenų. klavišai atiminėjantys pirštų nekaltybę. kaspinas ant šakos, plaikstomas vėjo. žaidimas kaladėlėmis.

Saldaus,
staklininko dukra.

P.S.
noriu namų palovės ir arbatos su pienu.

puodeliai kaupiasi po lovomis.

Kartais smagu ką nors pamesti... Batus, piniginę, skėtį. Tačiau man visai nepatinka iš akių pamesti mėnulį, dar nemėgstu, kai iš rankų krenta gėlės ir ašaros pabyra iš akių, kaip stikliniai rutuliukai iš lininio maišelio. Tada pasidaro kažkaip labailabailabailabai šalta. Arba karšta. Bet abiem atvejais būna nemalonu.

Daug geriau būna barstyti šypsenas ir apkabinimus. Noriu apkabinti tą apšepusį prancūzą gyvenantį mano palovėje. Miegodama jaučiu kaip jis atsisėda prie mano kojų ir kutena padus, bet negi atsimerksi? Dar išsigąs, negrįš.... ir nebus, kas naktim padus kutena. Man atrodo, kad per atostogas tokie prancūzai kažkur išeina... gal ten kur atostogų nėra? Nes dieną, ilgai miegojus, naktį nebegali užmigti ir jie paprasčiausiai nebespėja ateiti pas tave.

Būtų smagu rytoj apkabinti daugelį ir nueiti išgerti arbatos. Tik tarp kitko. Ir po to dar keletą kartų apkabinti, ir glostyti plaukus. Gal tai į-penktadienį-nešanti nuotaika... Visgi norėtųsi apelsinų, arbatos ir apkabinimų.


Saldaus,
staklininko dukra.


P.S.
kol dar neišdžiuvo balos, reikia užsidėti drugelėtus guminukus ir pabraidyt po balas.

P.P.S.
kaip visada, pavadinimas ir keverzonės neturi nieko bendra.

Man patinka tai, kaip tu į mane žiūri

Sekmadieninė kava su nuo šeštadienio likusiomis bandelėmis. Tai jau iškrypimas.

Saldaus,
staklininko dukra.

P.S.

Vėpsau pro langą akimis ganydama vatinius debesis. Kažkur tarp debesies "39" ir debesėlio "vatos kamuolėlis" purpteli paukštukas ir nutūpęs ant šakos godžiai kerta trupinius prilipusius prie riebalų gumulėlio. Niekaip negalėdamas pasisotinti jis vis kemša tuos trupinius tarsi Afrikos vaikai. Galiausiai nusileidžia ant žolės ieškodamas bent trupučio sniego nuplauti nuodėmingiems, gerklę užkišantiems trupiniams.

Siaubo filmuose tokiomis akimirkomis skamba kokia nors kraupi melodija, bet dabar tik tai paukštuko riksmas, nutraukęs sekmadienio tylą. Katinas godžiai suleidžia nagus į paukštelio krūtinę ir iltiniais dantimis grybštelėja per trupiniais užkištą skraidūno gerklę.

Ant rudos, nenuaugusios žolės kur, ne kur matosi sniego tumulėliai. Ir tie kruvini.

P.P.S.

Aš - katinas. Tu - paukštelis. Tokie dėsniai.

Būna pavasariai...

Pavasariai nubėga pirštais,
Nusirita dusliom dejonėm,
Naktim žvaigždėtom virsta,
Su paukščiais grįžta abejonėm.

Plaštakių sparnuose jie lūžta,
Su saulės spinduliais išskrieja,
Delnuos randuotuose jie dūžta.
Sakai, pavasariai praėjo?

Jei tyli pavasariai manieji, miršta.
Pasigeria sunkia gaiva,
Suskamba jie kreivais, raukšlėtais pirštais.
Ilgėtis jų, man draus nakties vėsa.

Tamsios nakties priplūdę dangūs
Kartos: negrįš, pavasariai tokie...

Saldaus,
staklininko dukra.


P.S.

Pirmasis mano eilius paskelbtas čia. Tikiuosi, kad labai nemušit. Kaip jau patys ko gero pastebėjot, jis truputį be pabaigos. Bet visi pavasariai netikėti. :)