"A petition is a poem, a poem is a petition" - The Dreamers

2012 m. balandžio 18 d., trečiadienis

mokyklinė novelė



Šiandien eilinis birželio rytas, tik gal kiek per tvankus. Paprastai jau dabar leisčiau saulei glamonėti mano kojas, bet šiandien nusprendžiu pasilikti namuose. Pasislepiu nuo kaitros ir įsitaisau vėsioje verandoje, kur sudžiauti sniego baltumo skalbiniai. Reikėtų paprašyti, kad kas nors juos nukabintų, šitaip galėčiau stebėti sodą...
Nuo senos, pelėsiu atsiduodančios sofos pasiimu knygą. Tai vieną tų knygų, kurias gali skaityti neturėdamas ką veikti ir visiškai neapkraudamas galvos. "Lengvas skaitalas", kaip sakydavo mano sesuo. „Tądien lijo taip, kad regis net pats lietus nenorėjo sušlapti...“ - pradedu skaityti naują skyrių. Iš tiesų, tądien lijo taip, tarsi nei plačiausi skėčiai, nei jaukiausi namai negalėtų paslėpti nuo tos viską persmelkiančios drėgmės.
Kiekvieną birželį mes su seserimi išsiruošdavome į neilgą kelionę prie jūros. Apsistodavome name, kuris kadaise priklausė mūsų seneliams. Jau nuo pat vaikystės ten leisdavome savo gražiausias dienas, kurios dar ir dabar atmintyje turi tą kvapnų žalsvą atspalvį, tarsi iš senelio "Zenitu" darytų nuotraukų.
Pernykštis birželis pasitaikė kaitrus. Savaitė praleista prie jūros išvargino mūsų odą, taip pat kaip ir žemę, ištroškusią lietaus, todėl nusprendėme traukti namo, dar nesulaukusios septintosios dienos. Susikrovėme daiktus į automobilį ir patraukėme  namų link. Kelias buvo ilgas, todėl vairavome pamainomis, o nuobodulį žudėme skaitydamos garsiai:
-„Tądien lijo taip, kad regis net pats lietus nenorėjo sušlapti...“ - sulig šiais mano žodžiais prapliupo lyti gaivus lietus.
Iš pradžių džiuginęs lietus vertė sunerimti. Suvilgęs žemę ir nuplovęs dulkes jis vis stiprėjo ir palengva virto į audrą, tačiau nematėme reikalo sustoti... Dėl audros, kurį laiką negalėjome stabtelėti ir susikeisti vietomis su seserimi, todėl ji man leido pailsėti ir aš užsimerkiau. Panirau į tą malonų snaudulį, kuris užplūsta važiuojant automobiliu ir už lango lyjant lietui.
Mano snaudulį nutraukė smarkus smūgis, kurio supurtyta staiga mečiausi į priekį ir iš karto pajutau skausmą kojose. Vos galėdama pajudėti, labiau iš išgąsčio, nei iš skausmo, nukreipiau žvilgsnį ten, kur tikėjausi pamatyti seserį, tačiau mano baimės sklidinos akys išvydo tik stiklo šukes...
„Tądien lijo taip, kad regis net pats lietus nenorėjo sušlapti...“, o juk tai buvo tik eilinis, gal kiek per tvankus, birželio rytas...

mažiau kūrybinio proceso, nei įprastai.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą