naktys ir vėl pradeda sunktis tirpdančiu šalčiu. iki gyvo kaulo įgrisęs prisiminimas - taip šalta, o taip nėra apkabinimo reikmės. taigi pasirenki toliau šalti.
į pabaigą einant laisvam kvėpavimui, tarsi laisvo kritimo būsenai, kol dar gali neskubėti skubėdamas ir apsidaręs pamatyt prancūzų tautybės moterį apnuogintais pečiais. kaip visgi pasidaro gaila, kad labiau myli vyrus...
o vienintelis pastebimas daiktas išlieka tavo rankų pozicija maldai. žinoma, ne dievo. nors tavo siela seniai jau man tapus dievybe.
šiais žodžiais dar kartą ir vėl galėčiau atkartoti akimirką, kai nutrūko apkabinimo poreikis, o šaltis dar giliau įsismelkė į vidų. į mano nuosavos dievybės vidų. į patį mane.
ir tada visos moterys, šventųjų veidais, ateis pasitikti likimo.
______________________________
apsinuogink prieš mano dievybe. prieš mane patį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą